Dėl ko viskas prasidėjo...

Istorija yra elementari.Mergina įsimylėjo vaikiną.Vaikinas įsimylėjo merginą.Jų santykiai buvo nuostabus..kol mergina neišvyo į užsienį mokytis ir susirgo tikrai baisia depresija ir nepasidarė emocine valgytoja.Mergina priaugo svorio, bet tikrai ne tiek, kad būtų baisu žiūrėt.Mergina grįžo į Lietuvą mokytis čia.Apsigyveno su vaikinu.Buvo visko- ir šilto ir šalto, kol mergina nenuleido rankų antrą kartą dėl mokslų ir vis daugiau kimšo į save.Tapo stora (TIKRAI STORA) irzli, pikta ir apatiška ir stebėjosi kodėl vaikinas jos nebenori.Tapo vaikinui šlykšti.Iki tokio lygio, kad maždaug prieš mėnesį po penkių metų draugystės (iš jų dvieji pragyventi kartu) ją metė.Šaltrakaujiškai.Pasakė, kad nori laisvės ir baigia išprotėt su ja gyvendamas ir sutiko nauja simpatija, bet į kairę nenuėjo, tik kavos ,bet į simpatija rimtai nežiūri lyg ir bet...atrodo viskas ir turėjo baigtis, jei ne būtų pasakės, kad jei ji sukūs po pusės metų yra galimybė būt kartu....

Taip tai istorija apie MANE.


Taip ir matau, kaip visi sako "kodėl žemintis dėl vaikino, kuris lyg su kita, o tu jam lyg ir tuščia vieta?"...esmė tame, kad akivaizdžiai mums išsiskyrus tapau jam įdomesnis žmogus.Nors per to išsiskyrimo pradžią padariau kvailų dalykų...kurie išties būdingi bet kuriai merginai paliktai vaikino- ir žliumbiau į ragelį ir sakiau kad nenoriu būt draugais, o po to gailėjausi ir le le le...žodžiu nieko naujo :) Jei ne mano mamos žodžiai "jei myli gali atleist viską ir turi džiaugtis, kad tavo mylimas žmogus yra laimingas".Aš jam atleidau...ar jis laimingas?Manau ne. :) Bet del to, kad mano akim jis nepradėjo "įdomesnio" gyvenimo nei jis žadėjo gyvent mum išsiskyrus :) Bet esmė ne tai :) Tai žmogus, dėl kurio ŠIĄ AKIMIRKA (atkreikit dėmesį) galiu daug ištverti ir iškęst, net faktą, kad jis su kita lyg ir.Laikykite naivia, bet aš tikiu jo pažadais, nes per 5 metus nebuvo akimirkos, kad juo netikėčiau.Aklai tikiu kekvienu žodžiu iki šiol, nes tai yra mano geriausias draugas.Nežinau ar jis tai žino ir ar sužinos :) Aišku niekas nėra 100 procentų tikras, kad jis grįš pas mane, kaip ir nėra 100 procentų, kad aš jį jei grįš priimsiu išskėtusi rankas :)

Žodžiu esmė šio blog'o yra tai, kad šiandien sedėjau ir supratau, kad užpi..o savęs gailėtis ir žliumbt ir tikėtis dėmesio trupinių iš JO.Pasižiūrėjau į veidrodį (nors ir numečiau šiek tiek svorio) prieš valandą ir taip supykino ir taip akys atsivėrė....su tokia išvaizda išvis mirsiu vieniša ir nei susigrąžinsiu gyvenimo meilės, nei surasiu jokios.Nesu pabaisa tikrai.Turiu gražius bruožus, turiu gražią odą ir dantis.Lūpos mano vien kokio storio, bet...figūra.Reta pagimdžiusi moteris tokią baisybę turi, o man tik 22 metų.TAIP MAN 22.Sedžiu ir žliumbiu, kad išvaisčiau du gražiausius gyvenimo metus, vien dėl to, kad buvau stora ir apatiška.Vienintelis ramstis buvo vaikinas, kurį praradau per save.Kaip atsivėrė akys man...ir įžvelgiau daug teigiamų dalykų- atradau darbą kurį myliu po truputi radau naujų draugų ir grąžinausi seną draugę, kuri mane nesveikai palaiko, buvęs vaikinas nuo manęs nenusigręže, nes matyt esu dar kaip žmogus įdomus :D Žodžiu supratau, kad jei noriu vėl patirt laimę, man reikia meilės, o ją pasieksiu tik juodu darbu ir prakaitu.Jei vėl noriu patirt tą jausma kai į tave vaikinas žiūri tokiom akim, kad žinai, kad gražesnės merginos nėra matęs gyvenime man reikia daug stengtis.O tam, kad pasiekčiau tai man reikia palaikymo ir žinojimo, kad galiu padėti kažkam nenukirst iki tokio lygio, kad imi savęs nekęst, o paguodos ieškai interneto platybėse.

Tad braukiu paskutinę ašarą va būtent dabar ir nustoju savęs gailėjusi ir susimu save į rankas...ir labai skubiai.Atsibodo gyventi iliuzijose, sapnuoti save laiminga, o atsikelti ir suprast kokia liūdna mano realybė.Noriu kad sapnai išsipildytų :)

Tad melieji, šis blog'as bus kelias į mano naują gyvenimą, figūra ir santykius :) Tikiuosi atsiras skaitančių ir palaikančių :)

Tad mano tikslas iš tokios

Virst į tokią

Ir nesvietiškai save pamilti, nes man to laaaaabai reikia :) LABAI LABAI :) Na ar palaikysite mane?